Marija, Dievo Gimdytoja - RV
Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)
EITI SU JUO
Šios šventės Evangelija mums parodo Mariją, „svarstančią visus įvykius savo širdyje“. Prie gimusio Jėzaus lopšelio atėjo įvairūs žmonės, todėl Motina uždavė sau klausimą: „Ką visa tai reiškia?“
Pirmieji Jėzų aplankė piemenys… Visuomenės manymu, jų derėjo vengti ir laikytis atokiai, nes, gyvendami nuošaliai nuo kitų žmonių, buvo laikomi vagimis ir plėšikais, o įstatymais buvo draudžiama bendrauti su jais, prekiauti, nes nebuvo tikrumo, kad jie nepardavinėja vogtų daiktų. Vis tiktai blogiausia buvo tai, kad jiems netgi nebuvo suteikta galimybė daryti atgailą ir tikėtis Dievo gailestingumo, o perdėtai dievobaimingam rabinui galėjo kilti sąžinės priekaištų, skaitant psalmės žodžius: „Viešpats mano ganytojas“…
Todėl, kai piemenys išgirdo jiems angelo skirtus žodžius: „nebijokite! Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“, piemenys galėjo gerokai išsigąsti, nes tai pagal Įstatymą turėjo būti ženklas, kad Mesijas juos nuteis ir nubaus.
Po piemenų atvyko išminčiai, nors Evangelijos tekstas labiau kalba apie pagonių tautos magus, žynius. Su jais netgi kalbėtis žydai neturėjo jokios teisės, nes tokie žmonės buvo laikomi bendraujančiais su demonais, atskirtais nuo Dievo karalystės, ir jiems buvo draudžiama netgi studijuoti Dievo Įstatymą. Jie buvo laikomi nešvariais, todėl priimti jų dovanas buvo nusikaltimas. Vis tiktai Marija su Juozapu jų dovanas priėmė, galbūt, prisimindami, kad kaip tik tokie žyniai Egipte išgelbėjo tautos patriarchą Mozę…
Todėl Marija ir svarsto apie tai, kas vyksta, apie tuos netikėtus svečius, kurie ateina pagarbinti gimusio Jėzaus, tuo tarpu ten nėra nė vieno šventyklos kunigo, nė vieno uolaus tikinčiojo. Marija mąsto apie tai, kaip veikia Dievas, apie tai, kas vyksta su ja. Ji žino, kad Dievas išsirinko ją, visiškai niekam nežinomą mergaitę. Niekas iš šventyklos vyresniųjų jos nebūtų tam išrinkęs, tačiau Dievo mintys skiriasi nuo žmonių minčių.
Taip atsitikto su piemenimis, su išminčiais, su Marija. Dievas visuomet naudojasi tuo pačiu metodu: Jis sau pasirenka tuos, kurių neišsirinktų kiti žmonės.
Dievas kiekvienam iš mūsų skiria ypatingą, neįtikėtiną, nepakartojamą gyvenimo kelią. Vis dėlto Jis negalės to padaryti, jei mes nepasitikėsime Juo, jei priešinsimės ir užsispyrusiai mėginsime savo gyvenimą valdyti patys ir nustatyti, kas mums gali būti naudinga. Dievas ateina tik pas tuos žmones, kurie yra tam pasirengę, kurie turi pasitikėjimą, pas tuos, kurie, kaip Marija, gali pasakyti: „Gerai, Viešpatie, aš nežinau, kur mane nuvesi, bet pasitikiu Tavimi. Tebūna taip, kaip turi būti. Vesk mane, ir aš seksiu“. Tai yra tikėjimas.
Žengiant per Naujųjų Metų slenkstį ne vienas žmogus pasijunta tarsi stovįs prieš kažkokią nežinomybę. Ką daryti, jei mes taip mėgstame viską suskaičiuoti ir sudėlioti į lentynėles, o ateitis atrodo tokia neaiški ir bauginanti?! Kaip tik todėl, pradedant Naujuosius Metus, Bažnyčia mums siūlo sekti Dievo Gimdytojos pavyzdžiu, kartu su ja ištariant: „Viešpatie, pasitikiu Tavimi. Vesk mane, ir aš seksiu“.
Taip išgyvendami kiekvieną dieną mes, galbūt, išmoksime nuolat priekaištauti Dievui, kodėl mus ištinka vienas ar kitas nemalonumas, kankinamai svarstydami ir skųsdamiesi, kad mes nesame padarę nieko blogo, kad būtume taip baudžiami. Galbūt išmoksime nebestatyti Dievui kliūčių ir nesitrauksime atgal, susidūrę su išbandymais. Kas beatsitiktų, žinosime, kad tam Dievas turi priežasčių ir, kaip Marija prie Jėzaus lopšelio, mėginsime tai suprasti, o jei nesuprasime, parodysime kantrybės, nes pasitikėsime Dievo globojančia ranka. Tikėsime, kad jei kas nors įvyko, mes privalome kažko pasimokyti ir stengsimės tai padaryti. Visa tai reiškia: sekti Jėzų. Jei sugebėsime taip pragyventi ateinančius metus, dings visi rūpesčiai ir nerimas, o mes atrasime ramybę savo širdyje.
Dievas ne vien tik pasirinko Mariją. Jis galėjo joje nuveikti didžius darbus, nes Marija buvo tam pasirengusi. Dievas šaukia pas save visus: kiekvieną iš mūsų. Reikia tik mokėti ištarti; „Taip“, o paskui… reikia leisti, kad Dievas mums vadovautų.
Niekas negali pažadėti, kad ateinantys metai bus lengvi, tačiau visi galime būti tikri, kad tais metais mums reikės daug meilės, o, pasitikėdami Viešpačiu, atliksime tai, apie ką nė nedrįsome svajoti.
Šiandien, minint Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmę, mes kartu su ja sakome „taip“…
Ir tada širdį aplanko ramybė… (Mons. Adolfas Grušas)
